Iš pirmo žvilgsnio sunkiai suprantama, bet dažnai gyvenimus iš esmės keičianti liga – išsėtinė sklerozė – paliečia tūkstančius žmonių visame pasaulyje. Ji dažniausiai prasideda jauname suaugusiųjų amžiuje ir gali paveikti įvairias organizmo funkcijas: nuo regėjimo ir judėjimo iki atminties ir emocinės pusiausvyros. Nežinomybė, nenuspėjamumas ir nuolat besikeičianti ligos eiga kelia nerimą ne tik sergantiesiems, bet ir jų artimiesiems. Visgi žinios ir ankstyva reakcija tampa svarbiausiais įrankiais, padedančiais sumažinti šios ligos poveikį gyvenimo kokybei.
Išsėtinė sklerozė (IS) – tai lėtinė autoimuninė centrinės nervų sistemos liga, kai imuninė sistema klaidingai puola sveiką nervinių ląstelių dangalą – mieliną. Šis dangalas yra būtinas greitam ir koordinuotam nervinių impulsų perdavimui. Pažeidus mieliną, impulsų perdavimas tampa lėtas arba sutrikęs, o tai lemia įvairius neurologinius sutrikimus.
Liga dažniausiai nustatoma jauniems suaugusiesiems – nuo 20 iki 40 metų, o moterys serga kiek dažniau nei vyrai. Išsėtinė sklerozė neturi vienos aiškios išraiškos – jos eiga ir simptomai kiekvienu atveju skiriasi. Tai viena iš pagrindinių neįgalumo priežasčių tarp jaunų žmonių.
Išsėtinės sklerozės simptomai gali būti labai įvairūs ir priklauso nuo to, kurios centrinės nervų sistemos dalys pažeidžiamos. Ligos požymiai dažnai atsiranda netikėtai ir gali sustiprėti ar susilpnėti bėgant laikui.
Dažniausi išsėtinės sklerozės simptomai:
Pirmieji išsėtinės sklerozės požymiai dažnai būna subtilūs, todėl neretai lieka nepastebėti arba priskiriami kitoms būklėms. Tarp jų – laikinas regėjimo pablogėjimas, neįprastas galūnių tirpimas, silpnumas vienoje kūno pusėje ar neaiškios kilmės nuovargis.
Svarbu suvokti, kad sergant išsėtine skleroze, požymiai gali pasireikšti epizodiškai – vadinamosiomis paūmėjimo (atkryčio) fazėmis, po kurių gali sekti dalinis ar visiškas simptomų sumažėjimas.
Mokslininkai vis dar ieško tikslių atsakymų, kodėl vieniems žmonėms išsivysto išsėtinė sklerozė, o kitiems – ne. Vis dėlto nustatyta, kad ligos atsiradimą lemia genetinių ir aplinkos veiksnių sąveika.
Genetiniai veiksniai: nors pati liga nėra tiesiogiai paveldima, žmonės, kurių artimi giminaičiai serga IS, turi didesnę riziką susirgti.
Aplinkos veiksniai:
Ligos pradžia dažnai nėra susijusi su konkrečiu veiksniu, tačiau jie gali turėti įtakos imuninės sistemos reakcijai ir lemti nervinių ląstelių mielino pažeidimą.
Išsėtinės sklerozės diagnozė – sudėtingas procesas, nes ši liga neturi vieno specifinio žymens ar tyrimo. Gydytojai remiasi simptomų visuma, neurologinio ištyrimo rezultatais ir specialiais tyrimais. Diagnozė dažnai nustatoma tik po išsamaus sergančiojo stebėjimo, kuris gali užtrukti kelis mėnesius ar net ilgiau. Labai svarbu atmesti kitas galimas neurologines ligas, kurios gali sukelti panašius simptomus.
Išsėtinės sklerozės diagnozavimo metodai:
Svarbiausia – laiku kreiptis į neurologą, pajutus neaiškios kilmės simptomus, ypač jei jie kartojasi ar progresuoja. Kuo anksčiau liga diagnozuojama, tuo greičiau galima pradėti gydymą ir sumažinti ilgalaikę žalą nervų sistemai.
Nors išsėtinė sklerozė šiuo metu nėra išgydoma, yra veiksmingų metodų, kurie leidžia sulėtinti ligos progresavimą, sumažinti simptomų intensyvumą ir pagerinti gyvenimo kokybę.
Pagrindinės išsėtinės sklerozės gydymo kryptys:
Tinkamas gydymo planas yra individualus ir sudaromas atsižvelgiant į ligos formą, simptomus ir bendrą sergančiojo būklę.
Diagnozė „išsėtinė sklerozė“ nereiškia gyvenimo pabaigos. Tinkamai besigydydami, prisitaikydami ir turėdami stiprų palaikymą, daugelis žmonių sugeba gyventi visavertį gyvenimą.
Sergantiesiems svarbu aktyviai dalyvauti savo gydyme, stebėti savijautą ir laikytis gydytojų rekomendacijų. Sveika gyvensena, subalansuota mityba, reguliarus fizinis aktyvumas, streso valdymas ir pakankamas miegas yra esminiai veiksniai gerai savijautai palaikyti.
Kiekviena diena su IS gali būti skirtinga, tačiau priimant šią ligą kaip iššūkį, o ne nuosprendį, galima atrasti naujų jėgų ir prasmės gyventi.
Ne, šiuo metu išsėtinė sklerozė nėra išgydoma. Tačiau nauji gydymo metodai leidžia valdyti ligos eigą, sumažinti atkryčių dažnį ir pagerinti gyvenimo kokybę. Medicina nuolat tobulėja, todėl ateityje galima tikėtis dar veiksmingesnių sprendimų.
Sergant išsėtine skleroze, neįgalumo lygis priklauso nuo ligos formos, progresavimo greičio ir simptomų intensyvumo. Kai kuriais atvejais gali būti nustatytas dalinis ar visiškas darbingumo netekimas, todėl sergančiajam gali būti skiriama neįgalumo grupė ir socialinė parama.
Išsėtinė sklerozė nėra tiesiogiai paveldima, tačiau genetiniai veiksniai gali padidinti riziką susirgti šia liga. Jei serga pirmos eilės giminaitis (tėvai, broliai, seserys), tikimybė susirgti išauga, tačiau vis tiek išlieka nedidelė.
Esant ligos paūmėjimui, atkryčiui, naudojami gliukokortikoidai (hormoniniai preparatai), kurie sumažina ligos paūmėjimą, uždegimą tam tikrose smegenų srityse. Imunomoduliuojantis gydymas skiriamas tam, kad išsėtinė sklerozė neprogresuotų, nedažnėtų jos atkryčiai. Taip pat naudojami vaistai simptomams palengvinti – nuo nuovargio, spazmų, šlapinimosi sutrikimų, depresijos.
Pati išsėtinė sklerozė retai būna tiesioginė mirties priežastis. Tačiau sunkesniais atvejais, kai liga labai progresuoja ir sukelia komplikacijas (pavyzdžiui, infekcijas dėl imobilizacijos), gyvenimo trukmė gali sutrumpėti. Tinkamai gydantis ir prižiūrint sveikatą, daugelis sergančiųjų gyvena ilgai ir aktyviai.
Taip, moterys, sergančios IS, gali pastoti ir sėkmingai susilaukti vaikų. Nėštumas dažnai net sumažina atkryčių dažnį, o po gimdymo gali būti padidėjusi atkryčio rizika. Gydymas planuojamas individualiai, atsižvelgiant į nėštumo planavimą ir vaistų poveikį.
Taip, reguliarus fizinis aktyvumas gali padėti palaikyti raumenų tonusą, gerinti nuotaiką ir mažinti nuovargį. Svarbu pasirinkti tinkamą krūvį ir sporto rūšį – dažnai rekomenduojama kineziterapija, plaukimas, joga ar vaikščiojimas. Kiekvienas atvejis vertinamas individualiai.
Sergantieji turėtų reguliariai lankytis pas neurologą, kad būtų vertinama ligos eiga, gydymo efektyvumas ir koreguojamas gydymo planas. Dažniausiai tai daroma kas 3–6 mėnesius, tačiau intervalai gali skirtis priklausomai nuo paciento būklės ir taikomo gydymo.
