Lupus antikoaguliantai (LA) tai žmogaus imuninės sistemos gaminami autoantikūnai prieš savo organizmo baltymų-fosfolipidų kompleksus. Šie autoantikūnai aktyvina trombocitus, kraujagyslių endotelio ląsteles, skatina uždegiminius procesus ir sutrikdo kraujo krešėjimo procesą bei padidina trombų susidarymo riziką.
Lupus antikoaguliantai taip pavadinti dėl to, kad pirmą kartą buvo aptikti pacientų, sergančių sistemine raudonąja vilklige (lotyniškai Lupus erythematosus) kraujyje. Tačiau jie būdingi ir kitoms autoimuninėms jungiamojo audinio ligoms, esant neaiškios kilmės (idiopatinėms) trombozėms, antifosfolipidiniam sindromui (įtariama esant pasikartojantiems persileidimams ar kitoms nėštumo komplikacijoms), gali būti aptinkami po infekcijų, kai kurių vaistų vartojimo.
Lupus antikoaguliantų tyrimas – tai tyrimų serija, siekiant išaiškinti, ar kraujyje yra autoantikūnų, susijusių su padidėjusiu kraujo krešulių susidarymu. Lupus antikoaguliantų tyrimas dažnai istoriškai skirstomas į LA1 (atrankinį) ir LA2 (patvirtinamąjį), tačiau tai yra vieno tyrimo etapai, reikalingi galutinei išvadai pateikti – ar organizme yra Lupus antikoaguliantai. Esant teigiamam atrankinio tyrimo rezultatui būtinas patvirtinamasis tyrimas. Visa tyrimų serija atliekama iš to paties ėminio, todėl teisinga užsakyti bendrą Lupus antikoaguliantų tyrimą (kodas 1842).
Laboratorinis Lupus antikoaguliantų tyrimas pagal vienos iš atliekamų reakcijų tipą dar vadinamas dRVVT (angl. diluted Russel viper venom assay).
Ligoniams, kuriems nustatomi Lupus antikoaguliantai, gali būti klaidinančiai teigiamos sifilio serologinės reakcijos, antinuklearinių antikūnų (ANA) tyrimas, kai kurios kitos serologinės reakcijos.
