Užkimęs balsas, gerklės perštėjimas ar staiga atsiradęs „lojantis“ kosulys dažnai prasideda netikėtai – ypač po peršalimo, balso pertempimo ar buvimo sausame ore. Tokiais atvejais kosulys dažnai kyla ne iš bronchų, o iš sudirgusių gerklų – balso stygos patinsta, gleivinė tampa jautri, todėl balsas prikimsta, o kiekvienas atsikrenkštimas paskatina dar vieną kosulio bangą. Būtent ši būklė ir vadinama laringitu. Dažniausiai ji praeina per kelias dienas, tačiau kartais simptomai užsitęsia, o vaikams gali sukelti staigų kvėpavimo pasunkėjimą. Todėl svarbu žinoti, kaip palengvinti būklę namuose ir kada kreiptis į gydytoją.
Laringitas – tai gerklų (balso stygų ir aplinkinių audinių) gleivinės uždegimas. Dažniausiai jis pasireiškia užkimimu, balso susilpnėjimu ar net laikinu balso praradimu, gerklės skausmu, sausumu, kosuliu. Pagal trukmę išskiriamas ūminis laringitas (paprastai iki kelių savaičių) ir lėtinis laringitas (užsitęsęs arba nuolat pasikartojantis, dažnai susijęs su dirgikliais, refliuksu, rūkymu, balso perkrova).
Tai, ar laringitas užkrečiamas, priklauso nuo jo priežasties. Pats gerklų uždegimas nėra užkrečiamas kaip atskira būklė. Tačiau jei jį sukėlė virusinė ar bakterinė kvėpavimo takų infekcija, užkrečiamas gali būti būtent sukėlėjas (per lašelius, artimą kontaktą). Jei laringitas susijęs su balso perkrova, dirgikliais ar refliuksu, jis nėra užkrečiamas.
Laringitas gali išsivystyti dėl skirtingų priežasčių, todėl praktikoje svarbu įvertinti, kas greičiausiai sukėlė gerklų uždegimą – nuo to priklauso ir gydymo taktika, ir pasikartojimo prevencija. Dažniausiai išskiriamos šios laringito formos:
Svarbu prisiminti: ta pati infekcija vienam žmogui sukels tik užkimimą, o kitam – ryškų kosulį ar net kvėpavimo pasunkėjimą. Tai dažnai priklauso nuo amžiaus, anatomijos ir organizmo jautrumo.
Vaikų kvėpavimo takai, ypač gerklų sritis po balso stygomis, yra anatomiškai siauresni, todėl net nedidelis gleivinės patinimas gali reikšmingai apsunkinti oro pratekėjimą ir greičiau sukelti triukšmingą įkvėpimą ar dusulio požymius. Dėl šios priežasties laringitas vaikui dažniau kelia nerimą ne dėl užkimimo, o dėl kvėpavimo. Laringitas suaugusiam žmogui dažniausiai pasireiškia užkimimu, gerklės perštėjimu ir kosuliu, o ryškus kvėpavimo pasunkėjimas bei triukšmingas įkvėpimas (stridoras) pasitaiko retai.
Laringitas kūdikiui gali būti pavojingesnis nei vyresniems vaikams ar suaugusiesiems, nes kūdikiai greičiau pavargsta kvėpuodami, sunkiau atsikosėja, greičiau netenka skysčių. Skubiai kreiptis pagalbos reikėtų, jei atsiranda švokštimas, matomas tarpšonkaulinių tarpų ir (ar) duobutės virš krūtinkaulio įtraukimas kvėpuojant, ryškus kvėpavimo pasunkėjimas, melsvumas aplink lūpas, neįprastas vangumas ar prastas gėrimas.
Svarbiausia – nedelsti, jei kyla abejonių: mažiems vaikams kvėpavimo simptomai gali sustiprėti per trumpą laiką, o anksti įvertinus būklę ir pritaikius pagalbą dažnai pavyksta išvengti ryškesnio kvėpavimo pasunkėjimo ir stacionarinio gydymo.
Simptomų pobūdis gali skirtis priklausomai nuo laringito priežasties, tačiau dalis požymių pasitaiko dažniausiai. Toliau pateikiame, į ką svarbiausia atkreipti dėmesį ir kokie signalai gali rodyti sudėtingesnę eigą ar komplikacijas.
Dažniausi laringito simptomai:
Jei šie simptomai stiprėja, užsitęsia ilgiau nei įprasta arba atsiranda kvėpavimo pasunkėjimo požymių, verta nelaukti ir pasitarti su gydytoju.
Laringito komplikacijos nėra dažnos, bet svarbu jas žinoti: kvėpavimo takų susiaurėjimas (ypač vaikams), bakterinė superinfekcija, užsitęsęs užkimimas dėl balso stygų pertempimo, rečiau – plintantis apatinių kvėpavimo takų uždegimas. Jei užkimimas trunka ilgiau nei 3 savaites, ypač rūkantiems ar turintiems refliuksą, reikalingas gydytojo įvertinimas.
Laringito priepuolis dažniausiai pasireiškia vaikams naktį, kai dėl gerklų patinimo susiaurėja kvėpavimo takai (obstrukcinis laringitas / krupas). Svarbiausia – išlikti ramiems ir padėti vaikui ramiai kvėpuoti, nes nerimas ir verksmas gali dar labiau sustiprinti simptomus.
Praktiškai gali padėti šie žingsniai:
Jei nepaisant šių veiksmų kvėpavimas nepalengvėja arba atsiranda stridoras ramybės būsenoje, ryškus dusulys ar melsvumas, būtina nedelsti ir kreiptis skubios pagalbos.
Dažniausiai laringito diagnozė nustatoma įvertinus simptomus ir atlikus apžiūrą. Jei užkimimas ar kosulys užsitęsia, epizodai kartojasi, atsiranda kvėpavimo pasunkėjimo požymių arba kyla įtarimas dėl komplikacijų ar kitos ligos, gali būti reikalinga LOR gydytojo konsultacija ir, esant indikacijoms, laringoskopija.
Pirminei konsultacijai dažnai pakanka šeimos gydytojo įvertinimo, o vaikams aktuali pediatro apžiūra. Jei simptomai siejami su alergija (pvz., sezoniškumu, sloga, akių perštėjimu) ar dažnai kartojasi be aiškios infekcijos, gali būti naudinga alergologo-klinikinio imunologo konsultacija.
Kai reikia įvertinti infekcijos ar sisteminio uždegimo tikimybę, gydytojas kartais paskiria bendrą kraujo tyrimą ir CRB tyrimą – jie padeda pagrįsti tolimesnę taktiką, ypač jei bendra būklė blogėja ar simptomai nėra tipiški.
Tai, kaip gydyti laringitą, visada priklauso nuo jo priežasties ir sunkumo. Daugeliu atvejų pagrindas – gleivinės dirginimo mažinimas, balso tausojimas, pakankamas skysčių vartojimas ir simptomų kontrolė.
Jei simptomai lengvi ir nėra kvėpavimo pasunkėjimo, dažniausiai pakanka balso tausojimo ir gleivinės dirginimo mažinimo. Vertėtų kalbėti kuo mažiau, nešnabždėti (nes tai gali dar labiau apkrauti balso stygas), gerti pakankamai skysčių, drėkinti ir vėdinti patalpas, vengti dūmų bei kitų dirgiklių. Esant karščiavimui ar skausmui, galima vartoti simptomus lengvinančius vaistus pagal amžių ir gydytojo ar vaistininko rekomendacijas. Jei įtariamas refliuksas, svarbu koreguoti režimą (pvz., nevalgyti prieš miegą), nes jis gali palaikyti užkimimą ir gerklės kutenimą net ir tada, kai peršalimo simptomai jau atslūgę.
Gydymas ligoninėje gali būti reikalingas, jei atsiranda ryškus kvėpavimo pasunkėjimas, triukšmingas įkvėpimas (stridoras) ramybės būsenoje, matomi krūtinės įtraukimai, melsvumas aplink lūpas, vaikas ar suaugęs negali gerti dėl dusulio arba akivaizdžiai blogėja bendra būklė. Taip pat stacionarinis gydymas svarstomas, jei įtariamos komplikacijos ar diagnozė neaiški. Tokiais atvejais gydytojai parenka tikslinę pagalbą ir stebėjimą pagal klinikinę situaciją, kad kvėpavimas stabilizuotųsi ir būklė neprogresuotų.
Kreipkitės į gydytoją, jei simptomai ryškėja arba atsiranda kvėpavimo pasunkėjimo požymių (dusulys, stridoras ramybėje, melsvumas). Taip pat svarbu pasitarti su gydytoju, jei vaikas prastai geria, tampa vangus, karščiuoja, o užkimimas ar kosulys nepraeina per 2–3 savaites. Papildomas įvertinimas rekomenduojamas ir tada, kai epizodai kartojasi arba įtariamas refliuksas ar alergija.
Laringito kosulys dažniau yra sausas, dirginantis, „lojantis“, lydimas užkimimo. Įprastas peršalimo kosulys dažniau pereina į drėgnesnį, o balsas ne visada ryškiai nukenčia.
Ūminis laringitas dažniausiai prasideda staiga (dažnai po infekcijos) ir praeina per 1–3 savaites. Lėtinis laringitas tęsiasi ilgiau arba kartojasi; dažnai susijęs su refliuksu, rūkymu, dirgikliais, balso perkrova.
Dažniausiai 1–3 savaites. Jei užkimimas išlieka ilgiau nei 3 savaites, reikalingas ištyrimas.
Taip, ypač jei išlieka dirgikliai (rūkymas, sausas oras, balso pertempimas), yra refliuksas ar alergija arba vaikas linkęs į pasikartojančius krupo (obstrukcinio laringito) epizodus.
Jei laringitas susijęs su infekcija, svarbu vertinti karščiavimą, savijautą ir užkrečiamumo riziką: karščiuojant ir esant ūmiems simptomams geriau likti namuose. Jei priežastis neinfekcinė (pvz., refliuksas), sprendžiama pagal savijautą ir balso tausojimo poreikį.
Dažniausiai – ne, nes dauguma atvejų yra virusiniai. Antibiotikai svarstomi tik tada, kai gydytojas įtaria bakterinę infekciją ar komplikacijas.
