.png)
Meningokokinė infekcija – tai liga, apie kurią dažniausiai sužinome tik tada, kai žiniasklaidoje pasirodo skaudi istorija apie vaiką ar paauglį, staiga netekusį gyvybės. Ši infekcija vystosi žaibiškai – kartais prireikia vos kelių valandų, kad būklė taptų kritinė. Neatsitiktinai dar 1919 m. gydytojas W. W. Herrick, aprašydamas meningokokinę infekciją, pasakė frazę, kuri aktuali ir šiandien: „jokia kita infekcija taip greit nenužudo“. Šiandien daugiau kaip 10 % mirtingumo atvejų sukelia būtent ši liga, o dažniausios jos aukos – maži vaikai. Todėl labai svarbu mokėti laiku atpažinti meningokokinę infekciją, suprasti, kuo ji pavojinga ir kokios priemonės padeda apsaugoti save bei artimuosius.
Meningokoko infekcija – tai ūminė bakterinė liga, kurią sukelia žmogaus viršutiniuose kvėpavimo takuose besikurianti bakterija Neisseria meningitidis. Infekcija gali pasireikšti įvairiomis formomis – nuo lengvų viršutinių kvėpavimo takų simptomų iki gyvybei pavojingo meningito ir sepsio. Būtent žaibinis ligos progresavimas lemia didžiausią jos pavojų.
Ši infekcija ypač pavojinga todėl, kad pirmieji požymiai gali būti labai nespecifiniai – panašūs į virusinę infekciją, peršalimą ar gripą. Tačiau būklė gali smarkiai pablogėti per kelias valandas.
Norint suprasti, kaip užsikrečiama meningokoko infekcija ir kodėl ši liga plinta tam tikrose žmonių grupėse, svarbu žinoti pagrindinius sukėlėjo bruožus.
Neisseria meningitidis – bakterija, kolonizuojanti viršutinius kvėpavimo takus tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Žinoma daugiau nei 13 jos serogrupių, tačiau dažniausiai susirgimus sukelia A, B, C, W-135 ir Y. Europoje dominuoja B serogrupė – apie 90 % visų atvejų – ir būtent ji lemia sunkiausias ligos formas.
Infekcija perduodama tik nuo žmogaus žmogui: oro-lašeliniu būdu, artimo kontakto metu – kosint, čiaudint, bučiuojantis ar dalijantis indais. Nors bakterija neatspari išorinei aplinkai ir žūsta nuo įprastų dezinfekcinių priemonių, patekusi į organizmą, ji gali sukelti žaibišką infekciją ir sunkius organizmo pažeidimus.
Inkubacinis periodas dažniausiai trunka keturias dienas, tačiau gali svyruoti nuo 1 iki 10 dienų. Tai – klastingas laikotarpis, kai žmogus gali jaustis sveikas, tačiau skleisti sukėlėją kitiems.
Labiausiai pažeidžiamos grupės: kūdikiai, paaugliai, jauni suaugusieji, asmenys su įgimtais imuninės sistemos defektais. Riziką didina rūkymas, viršutinių kvėpavimo takų infekcijos, bučiniai, gyvenimas bendrabučiuose ar dalyvavimas masiniuose renginiuose.
Nors ši infekcija gali paliesti bet kurio amžiaus žmogų, maži vaikai ir paaugliai priklauso didžiausiai rizikos grupei. Jų imuninė sistema dar nesubrendusi arba jie dažnai būna aplinkoje, kur artimas bendravimas yra neišvengiamas (mokyklos, studentų bendrabučiai). Be to, pirmieji ligos simptomai jaunam žmogui dažnai būna klaidingai palaikomi „paprastu peršalimu“.
.jpg)
Pirmieji meningokoko požymiai gali būti itin nespecifiniai – karščiavimas, vangumas, galvos skausmas. Tačiau esant progresuojančiai formai atsiranda specifiniai ženklai: vėmimas, sąmonės sutrikimai, jautrumas šviesai, kaklo stingimas – tai tipiniai meningokoko simptomai.
Skiriamasis ligos požymis – meningokokinis bėrimas. Jis būna „žvaigždinės“ formos, dažniausiai sėdmenų ir šlaunų srityje, ir, paspaudus, neišnyksta. Tai vienas iš signalų, kad situacija kritinė ir būtina skubi pagalba. Jei pažeidžiami smegenų dangalai, vyresni vaikai gali skųstis stipriu galvos skausmu, regos pakitimais, kaklo stingimu.
Todėl bet kokie progresuojantys simptomai kartu su bėrimu – neatidėliotina priežastis kreiptis į gydytojus.
Kai kalbama apie meningokokinę infekciją, laikas – gyvybiškai svarbus. Žaibinė forma gali progresuoti per kelias valandas, todėl svarbiausia – kuo skubiau pradėti antibakterinį gydymą. Kuo kaprizingesnė bakterija, tuo agresyvesnis turi būti atsakas.
Kontaktą su sergančiuoju turėję žmonės dažnai gydomi profilaktiškai – jiems taikoma antimikrobinė chemoprofilaktika. Taip pat būtina žinoti, kad persirgus infekcija ilgalaikis imunitetas nesusiformuoja – žmogus gali užsikrėsti pakartotinai.
Ši realybė primena paprastą, bet svarbią žinutę: gydymas padeda, tačiau vien diagnostika ir vaistai negali pakeisti to, ką suteikia prevencija.
Apsisaugoti nuo meningokokinės infekcijos padeda kelių lygių prevencija: asmens higiena, rizikos situacijų mažinimas ir skiepai. Kadangi bakterija plinta oro-lašeliniu būdu ir gali sukelti žaibišką ligos eigą, meningokoko skiepai laikomi patikimiausia apsauga.
Lietuvoje naudojamos dvi vakcinos nuo meningokokinės infekcijos – „Bexsero“ ir „Trumenba“. Jos „išmoko“ imuninę sistemą atpažinti sukėlėją, suformuodamos antikūnus, kurie, bakterijai patekus į organizmą, padeda greitai ją neutralizuoti ir sustabdyti ligos vystymąsi.
„Bexsero“ vakcina skiriama kūdikiams nuo 2 mėnesių amžiaus ir vyresniems vaikams. Vakcinacijos schema priklauso nuo amžiaus ir gali sudaryti 2–3 dozes.
„Trumenba“ vakcina naudojama vaikams nuo 10 metų ir suaugusiesiems. Skiepijimo kursą paprastai sudaro 2–3 dozės, o esant poreikiui gali būti skiriama sustiprinanti vakcinos dozė.
Vakcinacija ne tik apsaugo pasiskiepijusį žmogų, bet ir prisideda prie visuomenės imuniteto formavimo, mažindama infekcijos plitimą.
Kadangi meningokokinė infekcija progresuoja labai greitai, jos pasekmės gali būti sunkios net ir pradėjus gydymą. Liga pažeidžia kraujagysles, kraujotaką ir smegenų dangalus, todėl komplikacijos dažniausiai atsiranda dėl audinių ir organų pažeidimo.
Galimos meningokokinės infekcijos komplikacijos:
Neurologiniai sutrikimai. Persirgus meningitu gali likti klausos sutrikimų, mokymosi ar kalbos sunkumų, atminties pokyčių, traukulių epizodų ar kitų neurologinių pažeidimų.
Meningokoko infekcija pažeidžia kraujagysles, todėl audiniai negauna pakankamai deguonies ir maistinių medžiagų. Jei ši būklė progresuoja, pažeidžiami organai, smegenų dangalai ar kraujotaka. Nors dauguma žmonių pasveiksta, daliai jų lieka ilgalaikių padarinių.
Svarbiausia – suprasti, kad greitas infekcijos atpažinimas ir gydymas gali ženkliai sumažinti komplikacijų riziką. Ši žinutė ypač aktuali tėvams: kuo anksčiau kreipiamasi pagalbos, tuo didesnė tikimybė, kad vaikas pasveiks be pasekmių.
Alerginis bėrimas paprastai pabąla ar išnyksta prispaudus stiklu ar pirštu, todėl atrodo „judantis“ odos paviršiuje. Meningokoko bėrimas atsiranda dėl kraujo išsiliejimo į audinius, todėl paspaudus išlieka matomas – šis požymis vadinamas teigiamu stiklinės testu.
Meningokokinis bėrimas taip pat būna netaisyklingų formų, įvairaus dydžio, dažnai primenantis žvaigždes ar taškelius, ir pirma pasireiškia ant sėdmenų bei šlaunų. Be to, jo intensyvumas gali labai greitai plisti per pirmąsias ligos valandas – tai pavojingas signalas, rodantis, kad infekcija jau pažeidžia kraujotaką.
Todėl pagrindinis skirtumas – alerginis bėrimas spaudžiant dingsta, o meningokokinis išlieka, ir jo atsiradimas yra neatidėliotinos pagalbos reikalaujantis požymis.
Ne. Nors Neisseria meningitidis yra meningokokinės infekcijos sukėlėjas, ji ne visada sukelia ligą.
Dalis žmonių gali ją nešioti nosiaryklėje ir neturėti jokių simptomų. Infekcija išsivysto tik tuomet, kai bakterija įveikia organizmo apsaugą, patenka į kraują ar smegenų dangalus.
Tai reiškia, kad vien Neisseria meningitidis buvimas kvėpavimo takuose dar nereiškia susirgimo, tačiau tam tikromis sąlygomis bakterija gali tapti pavojinga ir sukelti ligą.
„Stiklinės“ testas atliekamas taip: skaidraus stiklinio indo kraštas lengvai prispaudžiamas prie bėrimo. Jei bėrimas spaudžiant neišnyksta ir lieka matomas per stiklą, testas laikomas teigiamu. Tai rodo, kad kraujas pateko į audinius, o toks bėrimas gali būti meningokokinės infekcijos požymis.
Teigiamas „stiklinės“ testas yra signalas, kad reikia nedelsiant kreiptis į skubios pagalbos skyrių.
Diagnozei patvirtinti atliekami kraujo tyrimai ir smegenų skysčio tyrimas (likvoro tyrimas). Pirminiai rezultatai gali būti nustatyti greitai, tačiau visiškas bakterijos identifikavimas gali užtrukti kelias dienas.
Taip. Nors meningokoko bėrimas yra vienas svarbiausių ligos požymių, jis ne visada pasireiškia ankstyvoje stadijoje. Daliai pacientų infekcijos pradžioje gali pasireikšti tik nespecifiniai simptomai – karščiavimas, vangumas, vėmimas, galvos skausmas. Bėrimas dažniausiai atsiranda progresuojant ligai ir rodo, kad jau pažeidžiama kraujotaka. Todėl įtarus meningokoko infekciją, labai svarbu nelaukti bėrimo atsiradimo – skubi pagalba reikalinga iškart.
Antibiotikai nėra bendroji prevencinė priemonė. Jie neskiriami profilaktiškai visiems, tačiau gali būti skiriami artimą kontaktą turėjusiems žmonėms, kad sumažėtų užsikrėtimo rizika. Tai vadinama chemoprofilaktika. Vis dėlto, tai nėra ilgalaikė apsauga, todėl saugiausia ir veiksmingiausia prevencijos forma išlieka skiepai.
Higiena gali sumažinti riziką, tačiau ji negali visiškai apsaugoti nuo meningokokinės infekcijos. Kadangi liga plinta oro–lašeliniu būdu artimo kontakto metu, rankų plovimas, kosėjimo etiketas, nesidalijimas indais ar gertuvėmis ir sergančiųjų izoliavimas padeda sumažinti užsikrėtimo tikimybę.
Vis dėlto, higiena nėra pakankama apsaugos priemonė, nes meningokokas perduodamas tiesioginio bendravimo metu ir gali plisti net nuo besimptomio nešiotojo. Efektyviausia prevencijos forma išlieka skiepai, kurie suformuoja imuninį atsaką ir apsaugo nuo sunkiausių ligos formų.
Ne. Meningokokinė bakterija nėra atspari išorinei aplinkai ir greitai žūsta ant paviršių. Užsikrėsti galima tik tiesiogiai nuo žmogaus žmogui – oro-lašeliniu būdu, artimo kontakto metu (kosint, čiaudint, bučiuojantis, dalijantis indais). Todėl infekcijos plitimui svarbiausias veiksnys yra artimas bendravimas.
Ne. Neisseria meningitidis turi daugiau nei 13 serogrupių, tačiau ne visos jų sukelia ligą. Daugiausia sunkių meningokokinės infekcijos atvejų siejama su A, B, C, W-135 ir Y serogrupėmis. Europoje dažniausiai pasitaiko B serogrupė, kuri sudaro daugumą susirgimų ir gali lemti sunkiausias ligos formas.
Taigi, ne visi meningokoko tipai yra vienodai pavojingi, tačiau tie, kurie geba sukelti ligą, gali progresuoti greitai ir būti grėsmingi gyvybei – būtent todėl svarbu skiepytis.
Skiepai suteikia didelę, bet ne absoliučią apsaugą. Vakcinos sumažina riziką susirgti ir žymiai sumažina sunkių ligos formų tikimybę, tačiau, kaip ir dauguma vakcinų, jos negali užtikrinti 100 % apsaugos. Todėl svarbu išlikti budriems ir atpažinti galimus ligos požymius net ir pasiskiepijus.
Taip. Lietuvoje kūdikiai gali būti skiepijami nuo 2 mėnesių amžiaus vakcina „Bexsero“. Skiepijimo schema priklauso nuo vaiko amžiaus ir apima 2–3 dozes. Skiepai rekomenduojami kaip vienas efektyviausių būdų apsaugoti mažiausius nuo sunkių meningokokinės infekcijos formų.
Imuniteto trukmė gali skirtis pagal vakcinos tipą, amžių ir individualų imuninio atsako stiprumą. Apsauga gali išlikti kelerius metus, tačiau kai kuriems žmonėms rekomenduojamos sustiprinančios dozės, ypač paauglystėje ar padidėjus rizikai. Vakcinų tikslas – suformuoti pakankamą antikūnų kiekį, kuris apsaugotų nuo infekcijos kritiniu laikotarpiu.
