Žmogaus organų ir audinių sistema, apsauganti organizmą nuo kenksmingų mikroorganizmų, baltymų ir kitokių svetimkūnių, vadinama imuninė sistema. Kartais, dėl neaiškių priežasčių, nutinka taip, kad imuninė sistema žmogaus organizmo audinius atpažįsta kaip svetimus ir pradeda kovoti su savomis ląstelėmis – pažeidžiamos sveikos ląstelės, organai ar organų sistemos, prasideda autoimuninis procesas, kuris pasireiškia autoimuninėmis ligomis. Tokių ligų priskaičiuojama apie 100 rūšių. Dažniausios autoimuninės kilmės ligos – sisteminė raudonoji vilkligė, reumatoidinis artritas, sisteminė sklerozė (sklerodermija), Sjogreno, Gudpasčerio sindromai, polimiozitas, dermatomiozitas, vaskulitai, mišri jungiamojo audinio liga ir kt. Autoimuninių ligų simptomai yra panašūs vieni į kitus, todėl jų diagnostika dažnai būna apsunkinta. Didėjant sergamumui šiomis ligomis, ankstyva diagnostika ir laiku suteiktas gydymas yra svarbus siekiant pagerinti šiomis ligomis sergančiųjų būklę ir gyvenimo kokybę.
Sergant šiomis ligomis, formuojasi įvairūs antikūnai prieš ląstelių branduolių baltymus. Grupė šių antikūnų vadinami bendru pavadinimu – antikūnai prieš branduolio antigenus (ANA). ANA tyrimas atliekamas iš kraujo, netiesioginės imunofluorescencijos metodu, kuris pasižymi dideliu jautrumu. Netiesioginės imunofluorescencijos metodas gali įvertinti penkiolika branduolinių struktūrų, devynis citoplazmos ir penkis mitozinius modelius, kurie yra svarbūs diagnozuojant įvairias autoimunines ligas. Rezultatus rekomenduojama vertinti kaip teigiamus, kai antikūnų titras daugiau nei 1:160 ar 1:320.
Žinoma, kad net 5–30 proc. sveikų asmenų gali būti randami aukšti antikūnų titrai. Šie antikūnai yra dažnesni moterims ir pagyvenusiems žmonėms. Teigiamai ANA stebimi pacientams, sergantiems atopiniu dermatitu ir žmonėms, turintiems imuninės sistemos sutrikimų. Nedideli antikūnų kiekiai taip pat randami lėtinės bakterinės ar virusinės infekcijos metu ir pacientams, sergantiems piktybine hematologine liga. Kai kurių vaistų vartojimas, vitamino D trūkumas susiję su šių antikūnų atsiradimu. Taip pat dėl didelės tyrimui naudojamų reagentų ir metodikų įvairovės, šis ANA tyrimas naudojamas kaip atrankinis.
Siekiant išsamesnio antikūnų profilio įvertinimo, kraujo serumas, kuriame buvo rasti aukšti ANA titrai, gali būti tiriamas imunobloto metodu. Šiuo atveju atliekama antikūnų prieš išskiriamus iš branduolio antigenus (ENA) kokybinė reakcija, kuria aptinkami imunoglobulino (Ig) G klasės specifiniai antikūnai. ENA tyrimas padeda nustatyti konkrečius autoimuniniame procese dalyvaujančius antikūnus. Naudojant imunobloto metodą tampa įmanoma vienu metu bei tokiomis pačiomis sąlygomis analizuoti keletą vienas šalia kito esančių antikūnų (1 lentelė). Specifinių autoantikūnų radimas padeda įtarti autoimuninės kilmės ligą ir dažnai tampa pagrindiniu šių ligų diagnostikos vertinimo kriterijumi.
1 lentelė. ANA fluorescencijos modeliai ir susiję autoantikūnai
.png)
SS – sisteminė sklerozė, PM/DM – polimiozitas/dermatomiozitas, SjS – Sjogreno sindromas, SRV – sisteminė raudonoji vikligė, ASS – anti-sintetazės sindromas, RA – reumatoidinis artritas, AFS – antifosfolipidinis sindromas, LL – lėtinė limfoleukemija, PBC – pirminė biliarinė cirozė, SM – sunkioji miastenija, AH – autoimuninis hepatitas.
Vaskulitai – tai grupė retų, autoimuninių ligų, turinčių labai įvairių klinikinių požymių. Joms būdingas simptomas – kraujagyslių uždegimas. Autoimuninės kilmės vaskulitai kliniškai pasireiškia nuo gyvybei pavojingos lokalizuotos ligos iki sisteminių organų pažeidimų. Vaskulitų klinikiniai požymiai panašūs į kitų autoimuninių ligų požymius, dėl ko sunku rasti tarp jų skirtumų. Todėl teisingas ištyrimas pradiniame ligos etape yra svarbus vaskulitų diagnostikai ir gali turėti įtakos kryptingam gydymo pasirinkimui išvengiant klaidingo gydymo pacientams be vaskulitų.
Vaskulitų klasifikacija remiasi pažeistų kraujagyslių dydžiu bei antikūnų prieš neutrofilų citoplazmos antigenus (ANCA) nustatymu. ANCA tyrimas netiesioginės imunofluorescencijos metodu laikomas „aukso standartu“ bei yra pagrindinė diagnostinė priemonė diferencijuojant autoimuninės kilmės ligas, susijusias su kraujagyslių pakenkimu. ANCA skirstomi į cANCA (citoplazminis švytėjimas) ir pANCA (perinuklearinis švytėjimas). 80–90 proc. cANCA jungiasi prie neutrofilų fermento proteinazės-3 (PR3), apie 90 proc. pANCA jungiasi prie mieloperoksidazės (MPO). Tai priskiriama „tipiniams“ ANCA modeliams. Tačiau šiuos ANCA modelius galima pastebėti ir kitų uždegiminių būklių metu, kurios sumažina ANCA tyrimo specifiškumą. Todėl įprastą klasikinį ANCA tyrimą, atliekamą netiesioginės imunofluorescencijos metodu, papildžius monospecifiškais MPO ir PR3 substratais, šis tyrimas įgyja dar daugiau diagnostinių privalumų. Teigiami rezultatai gali būti patvirtinti tos pačios tyrimo procedūros metu, o nespecifiniai ar neaiškūs rezultatai gali būti įvertinti su didesniu užtikrintumu. cANCA teigiamų rezultatų patvirtimas kartu su specifiniu PR3 nustatymu arba pANCA teigiamų rezultatų su MPO nustatymu yra daug patikimesnis diagnostinis testas nei tik nustatant ANCA be specifinių PR3 ir MPO (1 pav.).
.png)
1 pav. ANCA mozaika su monospecifiniais substratais
Su kitais antigenais (elastaze, katepsinu G, lactoferinu, baktericidinį pralaidumą didinančiu baltymu (BPI; CAP57), α-enolaze ir kt.) ANCA sąveikauja rečiau ir šių antigenų klinikinė reikšmė nepakankamai ištirta. Tai netipiniai ANCA modeliai. Netipiniai modeliai svarbūs siekiant atskirti autoantigenus, susijusius su kitos kilmės vaskulitais ar autoimuninėmis ligomis. Tačiau atskirti tipinius nuo netipinių ANCA nėra paprasta; sunkumų kyla dėl laboratorijose naudojamų metodikų įvairovės. Todėl netipinius ANCA modelius rekomenduojama patvirtinti kitais patvirtinamaisiais specifiniais imuniniais tyrimais, atliekamais imunobloto ar imunofermentiniais metodais.
Naujausi mokslo pasiekimai medicinoje nuolat tobulina ir gerina ligų diagnostiką. Kokybiškai ir laiku atlikti laboratoriniai tyrimai, tinkamai parinkti ir interpretuoti diagnostiniai tyrimai bei tikslūs ir aiškūs rezultatai užtikrina ankstyvąją ligos diagnostiką, diferencinę diagnostiką, leidžia greičiau skirti adekvatų gydymą, stebėti ligos eigą bei vertinti prognozę.
Dr. Viltė Marija Gintauskienė
Laboratorinės medicinos gydytoja
