Demencija: priežastys, simptomai, gydymas

Gyvenimas susideda iš prisiminimų – žmonių, vietų, pokalbių, kurie formuoja mūsų tapatybę. Tačiau kartais tie prisiminimai ima nykti, ir nebeaišku, ar pamirštas vardas yra smulkmena, ar ženklas, kad prasideda kažkas rimtesnio. Demencija – tai ne vien tik užmaršumas. Tai lėtinis, progresuojantis sindromas, kuris keičia žmogaus mąstymą, elgesį ir gebėjimą savarankiškai gyventi. Jis paliečia ne tik sergantįjį, bet ir jo artimuosius – emociškai, fiziškai, psichologiškai. Šiame tinklaraščio įraše nuosekliai aptarsime, kas yra demencija, kokie jos tipai, priežastys, požymiai bei galimi gydymo ir prevencijos būdai.

Kas yra demencija?

Demencija – tai bendrinis terminas, apibūdinantis sindromą, kuris pasireiškia ilgalaikiu ir progresuojančiu pažintinių funkcijų – tokios kaip atmintis, mąstymas, kalba, orientacija, suvokimas ir gebėjimas atlikti kasdienes užduotis – sutrikimu. Šie pokyčiai gerokai viršija įprastus su amžiumi susijusius atminties ar dėmesio svyravimus ir turi įtakos žmogaus savarankiškumui.

Demencija nėra atskira liga – tai simptomų visuma, kurią gali sukelti įvairūs neurologiniai ar sisteminiai sutrikimai, dažniausiai pažeidžiantys smegenų žievę ar kitus pažinimo funkcijoms svarbius centrus.

Nors demencija dažniau pasireiškia vyresniame amžiuje, ji nėra natūrali senėjimo dalis. Norint nustatyti šį sindromą ir jo priežastį, būtinas išsamus klinikinis įvertinimas, kognityvinių funkcijų testavimas, laboratoriniai tyrimai bei smegenų vaizdinimo metodai, tokie kaip MRT ar KT.

Kuo skiriasi demencija nuo Alzheimerio?

Nors demencija ir Alzheimerio liga dažnai painiojamos, tai nėra tapatūs terminai. Demencija – tai klinikinis sindromas, pasireiškiantis ilgalaikiu kognityvinių funkcijų sutrikimu, o Alzheimerio liga – viena iš dažniausių šio sindromo priežasčių.

Manoma, kad Alzheimerio liga sukelia apie 60–80 % visų demencijos atvejų. Kitaip tariant, Alzheimerio liga visada pasireiškia demencijos sindromu, tačiau ne kiekvienas demencijos atvejis yra nulemtas Alzheimerio ligos – demenciją gali sukelti ir kiti sutrikimai, tokie kaip kraujagysliniai pažeidimai ar frontotemporaliniai smegenų pokyčiai.

Kas sukelia demenciją?

Demenciją gali sukelti įvairūs smegenų pažeidimai ar ligos procesai, turintys įtakos neuronų funkcijai ir jų tarpusavio ryšiams. Dažniausiai tai – lėtiniai, progresuojantys sutrikimai, kurie trikdo informacijos perdavimą tarp skirtingų smegenų sričių. Priklausomai nuo to, kurios smegenų dalys yra pažeistos, pasireiškia skirtingi demencijos simptomai.

Tarp pagrindinių demencijos priežasčių yra:

• Alzheimerio liga – dažniausia demencijos priežastis, susijusi su nenormalių baltymų kaupimusi ir neuronų žūtimi.
• Kraujagysliniai smegenų pažeidimai – įskaitant demenciją po insulto, kai dėl aprūpinimo deguonimi sutrikimų žūva smegenų ląstelės.
• Frontotemporaliniai smegenų pažeidimai – lemia frontotemporalinę demenciją, dažniausiai pasireiškiančią elgesio ir kalbos pokyčiais.
• Ilgalaikis alkoholio vartojimas – gali sukelti alkoholinę demenciją ar Wernicke – Korsakovo sindromą.
• Parkinsono liga ir kiti neurodegeneraciniai susirgimai – gali lemti demencijos išsivystymą vėlesnėse stadijose.
• Galvos traumos, infekcijos (pvz., ŽIV, sifilis), smegenų augliai ar reikšmingas vitaminų trūkumas (ypač B1 ir B12) – taip pat gali lemti demencijos išsivystymą.

Svarbu pabrėžti, kad demencija po insulto yra viena dažniausių antrinių demencijos formų – ji atsiranda dėl smegenų kraujotakos sutrikimų, pažeidžiančių pažinimo funkcijas reguliuojančias sritis.

Demencijos rūšys ir tipai    

Kadangi demencija yra sindromas, kurį gali sukelti įvairūs neurologiniai sutrikimai, svarbu išskirti pagrindines jos rūšis, kurios skiriasi tiek kilme, tiek simptomų pobūdžiu ir eiga:

• Demencija dėl Alzheimerio ligos – dažniausia demencijos forma. Jai būdinga lėta, progresuojanti eiga, dažniausiai prasidedanti sunkumais įsiminti naują informaciją. Ligai progresuojant, pasireiškia orientacijos sutrikimai, kalbos, sprendimų priėmimo ir kitų pažintinių funkcijų silpnėjimas.
• Kraujagyslinė demencija – antra pagal dažnumą forma, susijusi su smegenų kraujotakos sutrikimais, pavyzdžiui, po insulto ar daugybinių mikroinfarktų. Būdinga tai, kad simptomai dažnai progresuoja „šuoliais“ – po kiekvieno smegenų kraujotakos sutrikimo atsiranda naujų pažeidimų.
• Frontotemporalinė demencija – pasireiškia dėl priekinės ir smilkininės smegenų žievės degeneracijos. Dažniausiai paveikiami elgesio, asmenybės, kalbos ir emocijų reguliavimo aspektai. Gali pasireikšti jaunesniame amžiuje (iki 65 metų), todėl dažnai klaidingai diagnozuojama kaip depresija ar kiti psichikos sutrikimai.
• Alkoholinė demencija – išsivysto dėl ilgalaikio ir intensyvaus alkoholio vartojimo, sukeldama smegenų pažeidimus, vitaminų (ypač B1 – tiamino) trūkumą ir sutrikusį neuronų metabolizmą. Dažnai siejama su Wernicke – Korsakovo sindromu.
• Lewy kūnelių demencija – būdingos vizualinės haliucinacijos, dideli dėmesio svyravimai, parkinsonizmas (judesių lėtėjimas, sustingimas, eisenos sutrikimai), jautrumas neuroleptikams. Dažnai painiojama su Alzheimerio ir Parkinsono ligomis dėl persidengiančių simptomų.
• Demencija sergant Parkinsono liga – gali išsivystyti vėlesnėse Parkinsono ligos stadijose. Be motorinių simptomų, tokių kaip drebėjimas ar raumenų sustingimas, pasireiškia ir pažintinės funkcijos sutrikimai: lėtesnis mąstymas, atminties problemos, koncentracijos stoka.

Kiekviena iš šių demencijos rūšių turi savo klinikinius ypatumus, eigą ir galimus gydymo metodus. Todėl labai svarbu atlikti tikslią diagnozę – ji leidžia individualizuoti gydymą, suplanuoti priežiūrą ir pagerinti tiek paciento, tiek jo artimųjų gyvenimo kokybę.

Demencijos požymiai ir simptomai    

Demencijos simptomai pasireiškia palaipsniui, todėl dažnai ankstyvieji ženklai būna praleidžiami arba priskiriami nuovargiui, stresui ar senėjimui. Tačiau kuo anksčiau pastebimi pokyčiai, tuo didesnė tikimybė sulėtinti ligos eigą.

Pirmieji demencijos požymiai gali būti:

• dažnas užmaršumas (ypač neseni įvykiai ar pokalbiai);
• daiktų padėjimas į neįprastas vietas;
• sunkumai planuojant ar organizuojant veiklas;
• kalbos sutrikimai (užmirštami žodžiai, painiojami terminai);
• pasiklydimas pažįstamose vietose;
• staigūs nuotaikos, elgesio ar asmenybės pokyčiai.

Šie simptomai nebūtinai reiškia senatvinę demenciją, bet yra pakankama priežastis kreiptis į gydytoją.

Žmonės dažnai linkę ignoruoti arba pateisinti šiuos požymius, manydami, kad tai – tik natūralios senėjimo pasekmės.

Demencijos stadijos    

Išskiriamos trys pagrindinės demencijos stadijos:

1. Ankstyvoji stadija – pasireiškia subtiliais simptomais, tokiais kaip lengvas užmaršumas, prarandamas susidomėjimas įprasta veikla, emocinis svyravimas.
2. Vidutinė stadija – sunkėja atminties sutrikimai, sutrinka gebėjimas atlikti kasdienes užduotis, atsiranda orientacijos problemų.
3. Vėlyvoji stadija – reikalinga nuolatinė priežiūra, žmogus gali nebeatpažinti artimųjų, atsiranda kalbos netekimas, nejudrumas, sunkumai valgant.

Šių stadijų progresavimas kiekvienam žmogui gali būti labai skirtingas – kai kuriems demencija vystosi per kelerius metus, o kitiems gali trukti dešimtmetį ar ilgiau.

Kaip diagnozuojama demencija?

Demencijos diagnozė reikalauja daugialypės analizės:

• gydytojas neurologas vertina simptomus, jų progresavimą ir poveikį kasdieniam gyvenimui;
• atliekami kognityviniai tyrimai (pvz., MMSE);
• skiriami laboratoriniai kraujo tyrimai (vitaminų lygiai, skydliaukės funkcija ir kt.);
• atliekama galvos smegenų vizualizacija (MRT, KT);
• gali būti taikomi neuropsichologiniai vertinimai.

Tiksli diagnozė leidžia nustatyti demencijos rūšį, numatyti galimą eigą ir sudaryti individualų gydymo planą.

Demencijos gydymas

Nors visiškai išgydyti demencijos šiandien dar neįmanoma, tinkamas gydymas gali padėti sulėtinti jos progresavimą ir pagerinti gyvenimo kokybę.

Demencijos gydymas gali apimti:

• Medikamentinį gydymą – Alzheimerio atveju skiriami acetilcholinesterazės inhibitoriai, kitiems tipams – specifiniai vaistai.
• Psichologinę pagalbą – psichoterapija, elgesio terapija, prisitaikymo strategijos.
• Socialinę pagalbą – pagalba artimiesiems, dienos centrai, socialinės paslaugos.
• Fizinį aktyvumą ir mitybos reguliavimą – tai padeda išlaikyti geresnę smegenų veiklą.

Taip pat taikomos inovatyvios terapijos – muzikos, meno ar gyvūnų terapija, kurios stiprina emocinį ryšį ir gerina savijautą.

Demencijos prevencija

Nors ne visada demencijos galima išvengti, kai kurie veiksniai leidžia sumažinti jos riziką:

• reguliarus fizinis aktyvumas;
• subalansuota mityba (Viduržemio jūros dieta);
• psichinė veikla – skaitymas, mokymasis, stalo žaidimai;
• aukštas socialinis aktyvumas;
• kraujospūdžio, cholesterolio ir cukraus kontrolė;
• alkoholio vartojimo ribojimas.

Atminkite: smegenys – tarsi raumuo: kuo aktyviau jos naudojamos, tuo ilgiau išlieka funkcionalios.

 

DUK

Ar demencija paveldima?

Kai kurie demencijos atvejai, ypač susiję su Alzheimerio liga, turi genetinį komponentą. Tačiau tai nereiškia, kad visi šeimos nariai susirgs – paveldimumas padidina riziką, bet nesukelia ligos tiesiogiai.

Ar atminties sutrikimai reiškia demenciją?

Ne visi atminties sutrikimai reiškia demenciją. Užmaršumas gali būti susijęs su stresu, depresija ar miego trūkumu. Demencija nustatoma tik tada, kai sutrikimai daro įtaką kasdieniam gyvenimui.

Ar demencija galima susirgti jauname amžiuje?

Nors dažniausiai demencija pasireiškia vyresnio amžiaus žmonėms, egzistuoja demencija jauname amžiuje – dažniausiai nuo 45 metų. Ji progresuoja greičiau ir dažnai painiojama su kitais psichikos sutrikimais.

Kaip elgtis su demencija sergančiu žmogumi?

Svarbiausia – kantrybė, empatija ir pastovumas. Svarbu palaikyti dienos rutiną, vengti staigių pokyčių, kalbėti aiškiai, neperkrauti informacija. Artimųjų emocinė parama tokiu atveju yra neįkainojama.