.jpg)
Staiga ant vaiko ar suaugusiojo skruostų atsiradęs raudonis, nežymus karščiavimas ar netikėtas bėrimas gali sukelti nerimą ir daug klausimų. Viena iš galimų tokių simptomų priežasčių – parvovirusas. Nors jis dažniausiai pasireiškia vaikams, parvovirusinė infekcija gali paliesti ir suaugusiuosius, ypač esančius tam tikrose rizikos grupėse. Kaip atskirti parvoviruso simptomus nuo kitų ligų, kada verta atlikti tyrimus, kokios yra gydymo ir prevencijos galimybės?
Prieš pradedant gilintis į šios infekcijos požymius, diagnostiką ar gydymo galimybes, svarbu suprasti, kas yra parvovirusas ir kodėl jis gali būti pavojingas.
Parvovirusas (kitaip dar žinomas kaip parvovirusas B19) – tai mažas DNR virusas, kuriuo užsikrėtus, išsivysto parvovirusinė infekcija, dar vadinama penktąja liga. Nors ši infekcija dažniausiai pasitaiko vaikams, ja gali susirgti ir suaugusieji. Dauguma žmonių parvovirusine infekcija perserga dar vaikystėje, todėl iki pilnametystės dauguma jau turi imunitetą šiam virusui.
Šis virusas plinta oro lašeliniu būdu – kosint, čiaudint, bendraujant artimoje aplinkoje. Dėl didelio parvoviruso užkrečiamumo, dažnai juo užsikrečia visas kolektyvas ar šeima. Svarbu žinoti, kad parvovirusas žmogui pavojingiausias ne dėl ūmių simptomų, o dėl galimų komplikacijų tam tikrose rizikos grupėse.
Žmogui pavojingas tik B19 parvovirusas, o kitos šios virusų šeimos atmainos (pvz., šunų ar kačių parvovirusas) žmogui grėsmės nekelia.
Parvovirusinės infekcijos simptomai priklauso nuo amžiaus, bendros sveikatos būklės bei organizmo atsparumo. Toliau aptarsime, kaip liga pasireiškia skirtingoms amžiaus grupėms ir kokių požymių reikėtų nepraleisti.
Parvovirusas kūdikiams dažniausiai pasireiškia švelnesne forma nei vyresniems vaikams ar suaugusiesiems. Ankstyvose ligos stadijose simptomai gali būti neryškūs: šiek tiek pakilusi temperatūra, vangumas, sumažėjęs apetitas. Parvoviruso bėrimas dažnai atsiranda vėliau – oda parausta, gali atsirasti iškilimų, kurie dažniausiai nesukelia stipraus niežulio.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad kūdikiams infekcija gali būti sunkesnė, jei jie turi silpnesnį imunitetą arba lėtinių ligų. Tokiais atvejais būtina nedelsti ir kreiptis į gydytoją.
Vaikams parvovirusas dažniausiai pasireiškia kaip klasikinė penktoji liga. Pirmieji parvoviruso simptomai vaikams – lengvas karščiavimas, gerklės perštėjimas, bendras negalavimas, po kurio kelių dienų atsiranda būdingas veido paraudimas („pliaukštelėto skruosto“ efektas) ir vėliau – išplitę parvoviruso bėrimai ant kūno, rankų, kojų.
Bėrimas dažnai būna rausvas, kartais su žiedinėmis ar nėrinių formos dėmėmis, jis gali dingti ir vėl atsirasti po fizinio krūvio ar buvimo saulėje. Kiti simptomai – lengvas galvos skausmas, sąnarių skausmai, ypač paaugliams. Parvovirusas vaikams dažniausiai praeina savaime ir be rimtų pasekmių, tačiau svarbu atidžiai stebėti, ar simptomai nesikomplikuoja.
Parvovirusas suaugusiems asmenims pasireiškia kiek kitaip nei vaikams. Dažniausiai pagrindinis simptomas – stiprūs sąnarių skausmai, kurie gali trukti kelias savaites ar net mėnesius. Kiti požymiai: nežymus karščiavimas, bendras silpnumas, bėrimas retesnis nei vaikams, tačiau gali atsirasti ant rankų ar kojų.
Kai kuriems suaugusiesiems parvoviruso bėrimas iš viso nepasireiškia, tačiau gali išsivystyti anemija, ypač sergantiems kraujo ligomis. Taip pat nėščiosioms ar žmonėms su silpnesniu imunitetu ši infekcija gali būti pavojinga ir sukelti komplikacijų.
Pabaigai – parvoviruso simptomai gali būti įvairūs ir priklausyti nuo daugelio faktorių. Todėl pastebėjus keistus odos pokyčius ar užsitęsusį silpnumą, verta pasitarti su gydytoju.
.jpg)
Nors dažniausiai parvovirusas žmogui nesukelia didelių problemų, kai kurioms grupėms ši infekcija gali būti ypač pavojinga. Panagrinėkime pagrindines rizikos grupes ir galimas grėsmes.
Nėščios moterys turėtų ypač saugotis parvovirusinės infekcijos, nes parvovirusas nėštumo metu gali sukelti rimtų pasekmių vaisiui – ypač pirmojoje nėštumo pusėje. Infekcija gali sukelti vaisiaus anemiją, vandenę ar net vaisiaus žūtį.
Nors rimtos komplikacijos nėra dažnos, nėščiosioms rekomenduojama vengti kontakto su sergančiaisiais ir, esant galimam užsikrėtimui, nedelsti ir atlikti specialius parvoviruso tyrimus.
Žmonės, sergantys lėtinėmis kraujo ligomis (pvz., pjautuvine anemija, talasemija), taip pat yra rizikos grupėje. Jiems parvovirusas gali sukelti staigią, gyvybei pavojingą anemiją (aplazinę krizę). Tokiais atvejais būtina skubi medicininė pagalba, nuolatinė būklės stebėsena ir galimas stacionarinis gydymas.
Rizikos grupėms svarbu žinoti, kad net ir menki parvoviruso simptomai gali signalizuoti apie grėsmingus sveikatos pokyčius, todėl gydytojo konsultacija būtina.
Tiksli diagnostika ir laiku pradėtas gydymas – raktas į sklandų pasveikimą ir komplikacijų prevenciją. Apžvelkime, kokie tyrimai ir pagalbos priemonės galimi šiandien.
Parvoviruso diagnostika dažniausiai apima kraujo tyrimus, kuriais nustatomi specifiniai antikūnai (IgM, IgG) arba atliekama PGR (polimerazės grandininės reakcijos) analizė. Kai kuriais atvejais, esant neaiškiems simptomams ar nėštumo metu, gali būti tiriama vaisiaus būklė ultragarsu ar specialiais tyrimais.
Ypač svarbu žinoti, kad parvoviruso inkubacinis laikotarpis – nuo 4 iki 14 dienų, tačiau užkratas gali plisti dar prieš pasireiškiant aiškiems simptomams. Todėl gydytojas gali rekomenduoti tyrimus ir asmenims, kurie dar nejaučia ligos požymių, bet turėjo kontaktą su sergančiuoju.
Parvoviruso gydymas dažniausiai būna simptominis, nes specifinių antivirusinių vaistų šiai infekcijai nėra. Svarbiausi gydymo principai:
Sunkiais atvejais ar rizikos grupėms gali būti taikoma specializuota pagalba – kraujo perpylimas, deguonies terapija ar hospitalizacija. Svarbu nepamiršti, kad parvoviruso gydymas priklauso nuo sergančiojo amžiaus, sveikatos būklės bei simptomų sunkumo.
Nors daugumai žmonių infekcija praeina savaime, laiku pradėtas gydymas ypač svarbus rizikos grupėms ir nėščiosioms.
Ne visada lengva suprasti, kada būtina medicininė pagalba. Kreiptis į gydytoją patariama, jei:
Net jei simptomai atrodo lengvi, visada verta pasitarti su gydytoju, ypač jei priklausote rizikos grupei arba užklumpa netikėtas parvoviruso bėrimas.
Nors vakcinos nuo šio viruso nėra, galima imtis veiksmingų prevencinių priemonių, siekiant sumažinti parvoviruso užkrečiamumą. Pagrindinės prevencijos taisyklės:
Atminkite: kuo daugiau žinote apie parvovirusinę infekciją, tuo lengviau apsaugoti save ir artimuosius.
Taip, persirgus parvovirusine infekcija organizmas dažniausiai suformuoja ilgalaikį, visą gyvenimą trunkantį imunitetą prieš parvovirusą B19. Tai reiškia, kad pakartotiniai susirgimai šio viruso sukelta penktąja liga yra labai reti – dažniausiai antrą kartą užsikrėsti negalima. Imuninė sistema po persirgimo pradeda gaminti specifinius antikūnus, kurie saugo organizmą nuo naujos infekcijos.
Ne, žmonės užsikrečia tik nuo kitų žmonių. Parvovirusas tarp žmonių plinta oro lašeliniu būdu – kosint, čiaudint, bendraujant artimai aplinkoje. Nors gyvūnai, ypač šunys ir katės, taip pat gali sirgti parvovirusine infekcija, jų viruso atmainos žmogui nepavojingos.
Parvoviruso bėrimas dažniausiai išlieka nuo kelių dienų iki savaitės. Tačiau kai kuriems vaikams ar suaugusiesiems jis gali pasikartoti kelias savaites po buvimo saulėje ar fizinio aktyvumo.
Ne, kol yra aktyvūs parvoviruso simptomai (ypač karščiavimas ir bėrimas), lankyti ugdymo įstaigos nerekomenduojama. Geriausia pasitarti su gydytoju dėl konkrečios situacijos ir laiko, kada saugu grįžti į kolektyvą.
Parvoviruso užkrečiamumas didžiausias inkubaciniu laikotarpiu ir pirmosiomis ligos dienomis – dar iki pasireiškiant bėrimui. Užkrečiamumas stipriai sumažėja atsiradus bėrimui. Bendrai, žmogus dažniausiai būna užkrečiamas apie savaitę nuo pirmųjų simptomų atsiradimo.
Taip, ypač suaugusieji gali persirgti besimptome ar labai lengva forma. Tokiu atveju žmogus gali būti viruso nešiotojas ir perduoti infekciją kitiems, to net nežinodamas.
