.jpg)
Šiandien daugeliui atrodo, kad poliomielitas – praeities liga, kuri mums nebekelia grėsmės. Tačiau pasaulyje vis dar fiksuojami nauji poliomielito atvejai, o skiepijimosi svarba išlieka aktuali ir šiandien. Ne visi žino, kas iš tikrųjų yra poliomielitas, kokios jo priežastys, kaip jis plinta ir kuo pavojingas tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Tik žinodami šios ligos esmę galime apsaugoti save ir artimuosius, suprasti skiepų svarbą ir nedelsti atsiradus pirmiesiems simptomams.
Poliomielitas – tai labai užkrečiama virusinė infekcija, kuri pažeidžia centrinę nervų sistemą ir gali sukelti nuolatinį paralyžių. Ši liga dažniausiai paveikia vaikus iki penkerių metų amžiaus, tačiau susirgti gali bet kokio amžiaus žmonės, įskaitant suaugusiuosius. Iš pradžių liga gali priminti lengvą peršalimą arba žarnyno sutrikimą, tačiau kai kuriais atvejais virusas gali patekti į centrinę nervų sistemą, pažeisti nugaros smegenų neuronus ir sukelti paralyžių.
Poliomielito sukėlėjas – poliovirusas, priklausantis enterovirusų genčiai iš Picornaviridae šeimos. Šis virusas yra mažas, sudarytas iš RNR grandinės ir neturi apsauginės lipidinės membranos, todėl yra atsparus aplinkos poveikiui. Yra trys polioviruso tipai: 1, 2 ir 3, ir kiekvienas iš jų gali sukelti poliomielitą žmonėms. Poliovirusas selektyviai pažeidžia žmogaus nervų sistemą, ypač nugaros smegenų motorinius neuronus, o infekcija gali pasireikšti tiek be simptomų, tiek sukelti sunkius neurologinius pažeidimus. Poliovirusas plinta tik tarp žmonių.
Nors poliomielitu gali susirgti bet kuris asmuo, tam tikros aplinkybės didina užsikrėtimo tikimybę. Pagrindiniai rizikos veiksniai – nesiskiepijimas arba nepilnas skiepijimosi kursas, kelionės į šalis, kuriose registruojami poliomielito protrūkiai, prastos higienos ir sanitarijos sąlygos, taip pat nusilpusi imuninė sistema (dėl ligų ar imunosupresinio gydymo). Poliomielitas suaugusiems žmonėms pasitaiko rečiau nei vaikams, tačiau suaugusieji, kurie nėra paskiepyti arba yra nebaigę viso vakcinacijos kurso, taip pat išlieka rizikos grupėje.
Poliomielito virusas plinta nuo žmogaus žmogui daugiausia fekaliniu–oraliniu būdu – per užterštas rankas, maistą ar vandenį, ypač ten, kur higienos sąlygos yra prastos. Retais atvejais užsikrėsti galima ir per kvėpavimo takus, įkvepiant viruso dalelių, tačiau pagrindinis perdavimo kelias išlieka per virškinamąjį traktą. Taip pat virusas gali būti perduodamas per užkrėstus daiktus ar žaislus.
Svarbu žinoti, kad užsikrėtęs žmogus gali platinti virusą, net jei pats nejaučia jokių simptomų – virusas ilgą laiką išskiriamas su išmatomis ir gali užkrėsti aplinkinius. Todėl labai svarbu laikytis asmens higienos ir pasiskiepyti.
Pirmieji poliomielito simptomai dažnai primena lengvą virusinę infekciją: karščiavimas, gerklės skausmas, nuovargis, pykinimas, vėmimas, pilvo skausmas, kartais – galvos ir raumenų skausmai. Maždaug 95 % atvejų liga praeina be jokių požymių, tačiau apie 4–8 % užsikrėtusiųjų išsivysto neryškūs simptomai. Maždaug 1 iš 200 atvejų virusas pažeidžia nervų sistemą ir gali sukelti raumenų silpnumą, galūnių, rečiau – kvėpavimo raumenų paralyžių. Paralyžius dažniausiai būna nuolatinis.
Būtina suprasti, kad net jei simptomai silpni ar nepastebimi, užsikrėtęs žmogus vis tiek gali platinti virusą aplinkiniams.
Poliomielito diagnostika yra kompleksinis procesas, kurio metu gydytojai įvertina klinikinius požymius ir atlieka laboratorinius tyrimus. Dažniausiai imami gerklės, išmatų ar smegenų skysčio mėginiai, kuriuose ieškoma polioviruso. Diagnostika ypač svarbi, kai pasireiškia paralyžius ar stiprus raumenų silpnumas, nes simptomai gali būti panašūs į kitų neurologinių ligų požymius.
Kuo anksčiau atliekama tiksli diagnostika, tuo greičiau galima užkirsti kelią komplikacijoms ir tinkamai gydyti sergantįjį.
Nors specifinio poliomielito gydymo nėra, sergančiųjų priežiūra yra labai svarbi norint sumažinti komplikacijų riziką ir pagerinti gyvenimo kokybę. Gydymas dažniausiai būna simptominis – poilsis, skysčių vartojimas, karščiavimas, skausmo kontrolė. Esant sunkiems atvejams, gali prireikti kvėpavimo palaikymo ar reabilitacijos.
Poliomielitas gali sukelti rimtų ir ilgalaikių komplikacijų, ypač jei virusas pažeidžia nugaros smegenų motorinius neuronus. Dažniausios komplikacijos – nuolatinis raumenų paralyžius, galūnių deformacijos, kvėpavimo nepakankamumas. Kai kuriems asmenims po kelių dešimtmečių gali išsivystyti popoliomielitinis sindromas, pasireiškiantis didėjančiu raumenų silpnumu ir nuovargiu.
Žinant galimas komplikacijas, tampa akivaizdu, kodėl poliomielitas yra pavojinga ir visuomenės sveikatai aktuali liga.
Kalbant apie poliomielitą, prevencija yra svarbiausia priemonė apsisaugoti nuo šios ligos. Kadangi specifinio poliomielito gydymo nėra, pagrindinę apsaugą užtikrina skiepai, kruopšti asmens higiena ir tinkamos sanitarinės sąlygos. Labai svarbu, kad kuo daugiau visuomenės narių būtų paskiepyti, nes tik taip galima išvengti ligos protrūkių ir apsaugoti pažeidžiamiausius. Poliomielito priežastys glaudžiai susijusios ne tik su viruso plitimu, bet ir su nepakankamu vakcinacijos apimtimis – kai visuomenėje sumažėja skiepijimo lygis, padidėja rizika ligai plisti.
.jpg)
Skiepijimasis nuo poliomielito – viena efektyviausių priemonių užkirsti kelią šiai ligai. Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio šalių, vaikai nuo ankstyvo amžiaus skiepijami pagal valstybės numatytą skiepų kalendorių. Kombinuota vakcina nuo poliomielito (kartu skiepijama nuo stabligės ir difterijos) suformuoja stiprų ir ilgalaikį imunitetą. Taip užkertamas kelias protrūkiams ir apsaugomi tie, kurie dėl medicininių priežasčių negali būti paskiepyti.
Taip, poliomielitas yra pavojinga liga, nes gali sukelti nuolatinį paralyžių, kvėpavimo nepakankamumą ar net mirtį. Ji ypač pavojinga vaikams ir tiems, kurie nėra paskiepyti.
Persirgus poliomielitu, susiformuoja imunitetas prieš tą polioviruso tipą, kuriuo žmogus sirgo. Tačiau norint apsisaugoti nuo visų viruso tipų, būtina visiška vakcinacija.
Poliomielito simptomai dažniausiai pasireiškia po 7–14 dienų nuo užsikrėtimo, tačiau inkubacinis periodas gali trukti nuo 3 iki 35 dienų.
Taip, poliomielitas suaugusiems žmonėms yra galimas, ypač jei asmuo nėra paskiepytas arba neturi susiformavusio imuniteto. Nors didžioji dauguma ligos atvejų registruojama vaikams, suaugusieji taip pat gali susirgti, jei nėra skiepyti arba jų imunitetas nusilpęs. Susirgus poliomielitu vyresniame amžiuje, liga dažnai gali būti sunkesnė, todėl prevencija yra svarbi visą gyvenimą.
